Savo jubiliejų „Židinys“ nutarė pažymėti dailės paroda „Antanas Tamošaitis ir jo aplinka“, t. y. į galerijos įkūrėjo Antano Tamošaičio kūrybinį portretą pažvelgti plačiau, iš jo aplinkos pozicijų. Paroda veikė nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. kovo 1 d. „Židinio“ galerijoje.
Po gyvenimo klajonių į gimtąją šalį sugrįžęs Lietuvos tekstilės patriarchas ir tautinių drabužių tyrinėtojas Antanas Tamošaitis (1906–2005) „Židinio“ galeriją Vilniuje įsteigė 2003 metais. Joje greta nuolatinės ekspozicijos (liaudies audinių ir drabužių rinkiniai, A. Tamošaičio ir Anastazijos Tamošaitienės) rengiamos ir parodos.
Į galerijos dešimtmečio paminėjimą ir parodos atidarymą susirinko būrys garbingų svečių: Vilniaus dailės akademijos darbuotojai, muziejininkai, dailininkai, liaudies meno tyrinėtojai.
Tapytoja Grytė Pintukaitė-Valečkienė, kurios teptukui priklauso galerijoje saugomas A. Tamošaičio portretas, padainavo lietuvių liaudies dainų ir operų arijų. Svečius pasveikino galerijos vedėja, Anastazijos Tamošaitienės dukterėčia Laimutė Lukoševičienė, prisiminimais apie dėdę dalijosi dukterėčia kaunietė tekstilininkė Aldona Tamošaitytė. „Židinio“ galeriją sveikino Vilniaus dailės akademijos prorektoriai – profesoriai Saulius Šaltenis ir Eglė Ganda Bogdanienė bei akademijos galerijos „Titanikas“ direktorius Viktoras Liutkus.
L. Lukoševičienė pabrėžė, kad A. Tamošaičio gyvenimo ir kūrybos kelias nebūtų buvęs toks prasmingas, jei jo nebūtų lydėjęs aplinkinių žmonių palaikymas. Kas tie asmenys, kurie jį supo, iš jo mokėsi?
Parodoje eksponuojami A. Tamošaičio ir jo artimiausios aplinkos (A. Tamošaitienės, dukterėčios A. Tamošaitytės) kūryba. Čia galima išvysti dailininko draugų ir bičiulių – tapytojų Juozo Bagdono ir Viktoro Vizgirdos – paveikslus, jo mokinės Janinos Monkutės-Marks gobeleną. A. Tamošaičio pedagoginį darbą iliustruoja Kauno taikomosios dailės institute sukurti jo vadovauti studentų kursiniai darbai, iš kurių ryškiausias – Zenono Varnausko 1942 m. išaustas gobelenas. Stengtasi parodyti, kaip A. Tamošaičio tradicija buvo plėtojama ir vėliau, jam palikus Lietuvą, kaip ji išaugo iki tokio reiškinio, kaip lietuvių tekstilės mokykla. Todėl eksponuojami pokario Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto studentų ir Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo moksleivių tekstilės darbai ir projektai. Jais parodoma A. Tamošaičio pedagoginio darbo tąsa, kaip tradicijas tęsė jo kolegos iš Kauno meno mokyklos laikų, dėstytojai Liudas Truikys ir Z. Varnauskas.
Vilniaus dailės akademijos jaunimui dailininko vardą primena kasmet už liaudies tradicijų puoselėjimą teikiamos A. Tamošaičio premijos. Parodoje pristatoma 2013 m. premijos laureatė – Tekstilės katedros studentė Dovilė Karvelytė ir jos apdovanojimą pelnęs darbas „Kartos“.
XX a. profesionaliosios tekstilės mokyklos pagrindus klojo ne vienas iškilus dailininkas. Tai pirmasis Dekoratyvinių audinių studijos vedėjas grafikas Viktoras Petravičius (1906–1989), dėstęs 1940–1941 m. iš Kauno meno mokyklos išaugusioje Kauno taikomosios dailės mokykloje (nuo 1941 m. – institutas), jį tekstilės studijos vedėjo pareigose 1942 m. pakeitęs A. Tamošaitis, propagavęs lietuvių liaudies ornamentais grįstą tekstilę. Tautinio audimo meno sampratą A. Tamošaitis propagavo dar iki tekstilės studijos įkūrimo Tai ir nuo 1946 m. Tekstilės katedrai vadovavęs scenografas Liudas Truikys (1904–1987), praturtinęs lietuvių tekstilę rytietiška tradicija. Tiesa, 1949 m. L. Truikys buvo apkaltintas formalizmu ir pašalintas iš Dailiosios tekstilės katedros vedėjo pareigų. Tačiau išlikę studentų, kuriems vadovavo L. Truikys, kursinių darbų projektai, vėliau – Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo, kuriame dėstė šis dailininkas, moksleivių darbai yra rytietiškos tradicijos suvešėjimo lietuvių tekstilės pavyzdžiai.
Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute 1947 m. pradėjo dėstyti Zenonas Varnauskas, kuriam teko laimė patirti V. Petravičiaus, A. Tamošaičio ir L. Truikio dėstymą. 1949 m. jis kaip antraeilininkas pradėjo dirbti ir Taikomosios dailės mokykloje (Dailiųjų amatų mokykla), kuriai 1954 m. suteiktas S. Žuko vardas, kiek vėliau ir technikumo statusas. Ten jis įsteigė Tekstilės skyrių. Apibendrinęs pirmtakų patirtį, Z. Varnauskas išplėtojo ją į savitą pedagoginę sistemą, kurią taikė S. Žuko taikomosios dailės technikume, vėliau ir Lietuvos dailės instituto vakariniame skyriuje, prie kurio organizavimo daug prisidėjo ir kuriam daug metų vadovavo.
Menotyrininkai iki šiol galėjo tik numatyti, kad lietuvių tekstilės pagrindą sudarė keli klodai – tautodailė, klasikos paveldas ir rytietiška tradicija. Šioje parodoje akivaizdžiai matome, kaip skiriasi kiekvieno pedagogo, klojusio pagrindus lietuviškai tekstilės mokyklai, sistema – liaudiškoje tradicijoje atpažįstame A. Tamošaitį, rytietiškoje – L. Truikį, Kauno meno mokyklos – V. Petravičių ir Z. Varnauską.
Kad būtų surengta tokia paroda, savo fondus atvėrė ne tik valstybės muziejai, privačios galerijos, bet ir asmeninių rinkinių savininkai. Didžioji dalis darbų eksponuojama iš Zenono Varnausko fondo. Dabar jau viešai pamatėme, kokius neįkainojamus lobius sukaupė tie, kurie kažkada surinko išblaškytus, sunaikinti skirtus studentų darbus, suiručių metu juos išsaugojo.
Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė