„ŽIDINIO“ AUDĖJOS PRISTATĖ METŲ DERLIŲ
Gegužės 24–bir
želio 4 dienomis Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ Vilniuje veikė šios galerijos audimo kursų paroda „Penktadienio vakarai“, tradiciškai užbaigianti audėjų mokslo metus. Kiekvieną pavasarį baigdamos mokslus, kursantės pristato per metus sukurtus audinius. Kodėl „Penktadienio vakarai“? Būtent penktadieniais į galeriją renkasi įvairaus amžiaus ir specialybių audėjos (kartais ne tik moterys), kurios, padedamos kursų vedėjos Ramutės Raciūtės, mokosi audimo abėcėlės: veria nyteles, daro metimus, mokosi austi, o pramokusios amato audžia savo, dažniausiai pirmą gyvenime, audinį – kas skraistę, kas juostą, kas gobeleną. Renkantis audinio rūšį ir jo raštą, audėjos gilinasi į Tamošaičių galerijoje saugomus liaudies tekstilės rinkinius, skaito jų parašytas knygas, varto galerijos bibliotekoje sukauptus liaudies meno albumus. Apsisprendimą ir audinio raštą lemia gimtojo tėvų ir senelių regiono etnografija, šeimos poreikiai.
Turbūt kursų vedėjai Ramutei Raciūtei reikia didelės kantrybės ir pedagoginio talento, kad per kelis mėnesius išmokytų to, kas senajame Lietuvos kaime merginoms buvo tapę gyvenimo būdu, perimama po kruopelytę iš savo močiučių ir mamų.
Štai ir šiais metais dešimt audimo kursų mokinių pristatė keliolika savo rankomis išaustų darbų. Daugiau nei pusė jų kursus lankė vienerius mokslo metus, tačiau yra ir du ar net tris metus pasimokiusių. Audėjas traukia dvasinga Tamošaičių galerijos „Židinys“ aplinka ir jeigu tik yra galimybė tobulintis (norinčių mokytis visada daugiau nei galima priimti), moterys mielai lanko ir antrus, ir trečius metus. Šiemetinės kursantės, kaip ir kiekvienąkart, skirtingo amžiaus ir profesijų atstovės. Buvusios kolegijų studentės, svajojančios apie profesionalių tekstilininkių karjerą, meniškų polinkių turinčios pedagogės, ekonomistės, kitų specialybių moterys. Nė viena iki tol nemokėjo austi. Todėl stebina techniškoji audinių pusė – visi jie pasižymi nepriekaištingu atlikimu ir precizika.
Parodoje eksponuojami įvairūs audiniai – nuo funkcionalių skraisčių, skirtų apsigobti, iki dekoratyvinių pagalvėlių, rankšluosčių, juostų, kaklajuosčių, gobelenų. Kaip ir kasmet, taip ir šį kartą, audžiama konkretiems šeimos nariams ir savo namų aplinkai. Taip atsirado Mėtos Rutkauskaitės skara mamai, Zitos Repečkienės kaklajuostė ir diržas vyrui (greta jos išausta įspūdinga aukštaitiška juosta), Ritos Jonkuvienės aukštaitišku ornamentu puoštas šalis vyrui ir sau, įvardyti „Pasimatymu“, Giedrės Jurkėnienės pagalvėlės namams papuošti, nuotaikingi Beatos Selevič ir Birutės Pudžiuvytės gobelenai.
Į parodos atidarymą kursų lankytojos rinkosi tarsi į šventę, su šeimos nariais, nešinos savo rankomis keptais pyragais, didžiuodamosi, kad yra ką parodyti artimiesiems. Aidėjo sveikinimo kalbos, liejosi padėkos žodžiai kursų vedėjai, skambėjo lietuviškos sutartinės, kurias, pritardami skardžiabalsei kursų audėjai Austei Tamulynaitei, traukė visi susirinkusieji. Kiekvieno tokio renginio metu įsitikini, kad galerijos įkūrėjas Antanas Tamošaitis ir jo žmona – darbščioji audėjėlė Anastazija turėtų būti laimingi, nes jų tautinės kultūros ir tradicinių amatų puoselėjimo idėjos nokina gražius vaisius.
Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
