Likimas A. Tamošaičiui lėmė būti svarbių šalies kultūrinių įvykių sūkuryje, suteikė galimybę pažinti liaudies meną, atstovauti Lietuvai svarbiausiose užsienio parodose ir prisidėti prie valstybės įvaizdžio formavimo. Tarpukariu A. Tamošaičio išausti kilimai ir jo sutuoktinės Anastazijos Tamošaitienės (1910–1991) sukurti tautiniai drabužiai garsino Lietuvą pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939) bei Pirmojoje tarptautinėje amatų parodoje Berlyne (1938). Tamošaičių pora niekada nepamiršo lietuvybės, net ir tada, kai besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, artėjant karo audrai iš Rytų, buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos. Pokario metus praleidę Austrijoje ir Vokietijoje, o vėliau apsigyvenę Kanadoje, jie vėl ėmėsi populiarinti tautodailę. Atsitiesę nuo pokario klajonių po pasaulį, stengėsi įsitvirtinti naujoje tėvynėje. Tamošaičių sodyba, siūliusi romantišką lietuvišką aplinką, muziejinius rinkinius ir galimybę išmokti tradicinių amatų, tapo diasporos traukos vieta. Tad naujas gyvenimo tarpsnis dailininkų porai buvo ne mažiau prasmingas už tėvynėje pragyventus metus. A. Tamošaitis tęsė švietėjišką ir kūrybinę veiklą, aktyviai dalyvavo Anastazijos iniciatyva 1977 m. įsteigto Lietuvių tautodailės instituto veikloje. Čia Tamošaičiai parašė knygas anglų kalba „Lithuanian National Costume“ (Lietuvių tautiniai drabužiai, 1979) ir „Lithuanian Sashes“ (Lietuvių juostos, 1988), A. Tamošaitis parengė leidinį „Lithuanian Easter Eggs“ (Lietuvių margučiai, 1982); šios knygos buvo įtrauktos į tarptautines mokslo leidinių bazes, paplito tarp išeivijos lietuvių, buvo padovanotos aukščiausiems Kanados ir JAV politiniams veikėjams, taip prisidėdamos prie lietuviškos kultūros sklaidos pasaulyje.
Kanadoje A. Tamošaitis daug tapė. Paliktos tėvynės ilgesį jis reiškė mitų ir legendų siužetais, nostalgiškais tėviškės vaizdais, įkvėpimo sėmėsi lietuvių folklore, istorijoje ir tautodailėje. Dailininkas subrandino savitą stilių, kuriam būdingos dekoratyvios, vitražiškos tamsoko kolorito kompozicijos su atpažįstamais tautiniais motyvais. Tekstilė jau nebuvo pagrindinė A. Tamošaičio veiklos sritis, tačiau kiekvienas Kanadoje kurtas kilimas ypatingas, tik tai išskirtinei vietai: Kingstono, Monrealio ir Pitsbergo rotušėms kaip dovanos nuo tų miestų lietuvių bendruomenių.Tamošaitis nugyveno ilgą ir įdomų gyvenimą. Prieškario Lietuvoje gilinęs tautinių drabužių ir etnografijos tyrimus, garsinęs šalies vardą tarptautinėse parodose, jau solidaus amžiaus jis sugrįžo į tėvynę ir įgyvendino ilgai puoselėtą svajonę – padovanoti Lietuvai per gyvenimo klajones kartu keliavusį ir išsaugotą tautodailės rinkinį: liaudies dirbinius ir autentiškų tautinių drabužių komplektus bei jų dalis, tarp kurių meniškumu išsiskiria įvairių etnografinių regionų prijuostės. Vilniaus senamiestyje 2003 m. jo iniciatyva duris atvėrė Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“, kurioje kartu su liaudies meno rinkiniu eksponuojami asmeniniai Tamošaičių kūriniai: gobelenai, rištiniai kilimai, tapybos ir grafikos darbai, vertinga meno leidinių biblioteka.
Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ laukiamas kiekvienas, norintis geriau pažinti lietuvių tautodailę ir daugiau sužinoti apie dailininkų porą, kuriai liaudies meno puoselėjimas buvo tapęs gyvenimo būdu.
Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
Virtuali paroda: https://www.limis.lt/v-exhibition/exhibitions/slides/806547/230000007347503
