Šaudyklė ir ruoželis

Iš pirmo žvilgsnio paroda „Šaudyklė ir ruoželis“ tyrinėja santykius – praeities ir dabarties, naivumo ir apsukrumo, motinos ir vaiko, tradicijos ir fikcijos, akių ir rankų, menininkės ir jos kūrinio, kolektyvo ir individo, grožio ir pragmatiškumo, meno ir amato. Kartais šie santykiai atrodo tvirti tarytum lininiai siūlai. Kartais jie vos pastebimi – lyg trapaus piešinio linijos Jie nutrūksta ir vėl užsimezga, susipina ir išyra, kurdami vis naujus, o gal tik gerai laiko išdirbtus raštus. Bet juk tai tik iš pirmo žvilgsnio!

Parodoje pristatomi nauji šiuolaikinių menininkių Ievos Rojūtės, Mortos Jonynaitės ir Eglės Jauncems kūriniai kalba ir kalbasi apie buvusio ir esamo pasaulių rūpesčius, džiaugsmus, viltis, nuojautas. Jiems energingai antrina lietuvių liaudies artefaktai ir dailininkės Anastazijos Tamošaitienės (1910–1991) meno kūriniai iš „Židinio“ galerijos fondo. Šioje sutartinėje nėra vedančių balsų, veikiau nepertraukiamas gausmas kažko skausmingai artimo ir kartu dar nepažinto.

Eglė Jauncems (g. 1984) gyvena ir kuria Londone. Menininkės darbai, kaip ir jos mintys, susideda iš skiaučių, reprezentuojančių padrikas idėjas, nugirstus pasakojimus, perskaitytus sakinius ir matytus vaizdinius. Šį chaosą ji per ilgą laiką prisijaukino. Autorė mano, kad jos sukurtos drobės yra įmantrūs valdymo skydai, kurie gali būti apibūdinti kaip painios sistemos, slepiančios simbolių reikšmes, prisiminimus, užkoduotas programas, instrukcijas, brėžinius ir netgi naujausias technologijas. Eglę taip pat domina keistas hierarchinis audimo ir tapybos santykis. Autorė jį kvestionuoja ausdama, karpydama ir kitaip perdirbdama senas, atrastas ir padovanotas savo ir kolegų drobes.

Kančia, gera žinia (Žičkus, kovas), 2023, aliejinė tapyba ant lino, šilkas, virvė; Palinkėjimai, 2023, aliejinė tapyba ant lino ir drobėsMėlynių pievelė, 2023, aliejinė tapyba ant lino

Eglės Jauncems kūrinių seriją įkvėpė „Židinio“ galerijos fonde saugomi lietuvių liaudies rankšluosčiai ir spalvotų audinių skiautės. Kitaip nei greta romiai kabantys „tyri“ Mortos rankšluosčiai, Eglės audiniai yra nelygūs, purvinos baltos spalvos, o jųjų raštai nevienodi ir iškreipti. Purvini, smirdantys, dėmėti, nuvalkioti, panaudoti tokie rankšluosčiai buvo ne nepriekaištingų namų altorėlio dalis, o veikiau kasdieninės buities skarmalai, sugėrę namų ginčus ir vaidus. Atsispirdama nuo savo kūrinių ir turėdama omeny kaimo folkloro kontekstą autorė ironiškai sako: ištekėti man šansų nėra.

Ir visgi po storu „suodžių“ sluoksniu rusena pasaulio grožis – dobilų žiedų ir lapelių, prisirpusių vaisių ir uogų, ąžuolo lapų, giedančių ir skraidančių paukščių, vasaros kvapų. Pamėkliškos apdriskusios šaudyklės-kaliausės išnyra iš tuštumos, numestų daiktų ir įrankių, pamirštų audinių, apdulkėjusių rėmų ir pasikartojančių pliurpalų židinio, primindamas, kad buitis – tai siaubingai gražus egzistencinis teatras.

Morta Jonynaitė (g. 1995) Lietuvoje gyvenanti ir kurianti menininkė. Aplinką tyrinėdama per taktiliškumą, skirtingus reiškinius ji bando apčiuopti naudodama tradicines tekstilės technikas. Rankinis audimas, tinklų rišimas – archaiški, aiškią struktūrą turintys amatai, kuriuos pasitelkdama Morta pina dabartį fiksuojančius pasakojimus. Savo kūrybą pristatydama instaliacijos forma, ji konstruoja intymias erdves, kuriose mezgami santykiai tarp skirtingų patirčių ir dalyvių.

Nedžiūstantys rankšluosčiai 

MJ, 2023,rankinis audimas, siuvinėjimas, nėrimas vąšeliu, medinė konstrukcija (rankšluostis iš gyvenimą su partneriu kuriančios merginos kraičio).

K+R, 2023, rankinis audimas, siuvinėjimas, nėrimas vąšeliu, siuvimas, medinė konstrukcija (rankšluostis motinai, auginančiai neįgalų sūnų).

 B+J, 2023, rankinis audimas, siuvinėjimas, medinė konstrukcija (rankšluostis dviem moterims, neturinčioms galimybės įteisinti savo šeimos).

Rankomis austų rankšluosčių serija įkvėpta lietuvių liaudies tradicijos. Anksčiau drožinėtose rankšluostinėse kabėję rankšluosčiai atliko šeimos reprezentacinę funkciją – su jaunamartės kraičiu atkeliavęs audinys buvo lyg altorėlis, atspindintis santuokos sakralumą. Šiais laikais ant gyvatuko ar kabliuko džiūstantį rankšluostį sunku atsieti nuo pirminės funkcijos, nuolatinio šluostymo ir džiūvimo ciklo. Kinta ir šeimos samprata – tai nebe tylus, baigtinis audinys, o evoliucionuojantis, takus organizmas.

Ieva Rojūtė (g. 1989) lietuvių jaunosios kartos menininkė. Jos erdvinę instaliacijos formą įgyjančiuose tekstiniuose kūriniuose tyrinėjami kasdieniai žmonių santykiai, šeimos, individo tapatybės konfliktai bei kasdienybės folkloras. Ievos kūryboje nuolat grįžtama prie pagrindinių baimės, nesėkmės, nelaimės, nerimo nuojautos temų. Perrašydama pokalbių, patarimų, įspėjimų ir prakalbų nuotrupas, menininkė pateikia kartu išgyventos praeities ir kolektyvinių svajų nuotrupas.

Pinasi liežuvis, 2023, mišri technika, plastikas, metalas, akriliniai dažai.

Kažkada dirbau kavinėje, į kurią ateidavo toks labai kietas „etatinis“ klientas. Ant kompiuterio jis buvo užsiklijavęs plakatą su didelėmis raidėmis. Nelabai pamenu, koks tiksliai buvo tekstas, bet jo esmė – kad ne viskas yra taip, kaip atrodo, kad gresia pavojus. Jis ateidavo su tuo savo aprašinėtu kompiuteriu, pasėdėdavo, išgerdavo puodelį kavos ir išeidavo. Vieną kartą, jam jau išėjus, nueinu paimti jo puodelio ir po juo randu sulankstytą raštelį. Išlankstau tą raštelį, o jame jis man rašo, kad reikia jį gelbėti, kad jį seka kažkokie žmonės šnipai, kad jis mato stebėjimą įrodančius ženklus ir kad jam gresia rimtas pavojus. Žodžiai padriki, labai sunku juos suprasti, o dabar prisiminti dar sunkiau. Bet man tai paliko labai keistą įspūdį. Stebėdavau jį, o čia, pasirodo, jį dar kažkas stebi…

Ieva Rojūtė

Ieva pristato vaiduoklišką spalvinį kūrinį, susidedantį iš žodžių junginių, nesibaigiančių santykių ir pokalbių fragmentų. Jie sukasi galvoje ir erdvėje ne kaip rišli mintis, o kaip nepasotinamas šilkverpis kirminas.

Anastazija Tamošaitienė (1910–1991) viena žymiausių lietuvių tekstilininkių. Lietuvoje nuaudė liaudiškų raštų austinių, kaišytinių ir rištinių kilimų, audinių tautiniams drabužiams. Išeivijoje kūrė rištinius kilimus folkloro, istorinėmis ir mitologinėmis temomis, vėliau – kontrastingo mėlyno ir raudono kolorito gobelenus su stilizuotais augaliniais, figūriniais ir geometriniais motyvais. Nuo 7 dešimtmečio tapė ekspresyvias abstrakčias šalto kolorito kompozicijas. Sukūrė grafikos (litografijos, mišria technika).

Sekminės, 1950, rištinis kilimas, vilna, linas. Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos nuosavybė.

Eksponuojami XIX a. pinikai, nertos kojinės, pirštinė, XVIII a. pabaigos siuvinėtos marškinių rankovių detalės ir rankšluostis austas 1870 m. iš Anastazijos ir Antano Tamošaičių kolekcijos.

Paulius Andriuškevičius (1990) dailėtyrininkas ir kuratorius. Jo kuruojami šiuolaikinio meno projektai, tekstai ir pokalbiai siekia pristatyti menininkų praktikas netikėtais rakursais. Pauliaus parodos pasižymi vizualine įvairove, raiškiu pasakojimu ir ironija. Jo tekstai apie meną publikuojami lietuvių ir užsienio spaudoje.

Rėmėjas Lietuvos kultūros taryba