Podėluko skarbai

Kokie skarbai podėluke sudėti

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2022-ieji paskelbti Sūduvos metais, pažymint šio krašto prijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 600 metų sukaktį. Siekiant įprasminti ir pagerbti šią įžymią datą, per tarptautinį folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“, kaip viena iš jo renginių, atidaroma paroda „Podėluko skarbai“. Vilniaus etninės kultūros centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija, į gražią parodą subūrė net 29 Sūduvos krašto tautodailininkus. Jau tapo tradicija, kad per šį festivalį duris svetingai atveria Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“. Prasminga, kad galerijos įkūrėjas Antanas Tamošaitis buvo tikras suvalkietis, gimęs Barzduose, Šakių apskrityje. Tarpukariu Lietuvoje ir vėlesniais metais, jau išvykę iš Lietuvos, Antanas ir Anastazija Tamošaičiai uoliai rinko, tyrinėjo ir populiarino tautodailę, o jų sukaupti, išsaugoti ir vėl į Lietuvą grąžinti rinkiniai, ypač drabužių kolekcija, džiugina visus kultūrinio paveldo mylėtojus.

Šioje parodoje bei kataloge rasime ir vaizduojamosios, ir taikomosios- dekoratyvinės dailės kūrinių. Tokių skirtingų raiškų kūrėjus šioje erdvėje sieja meilė savo kraštui ir noras juo didžiuotis. Vaizduojamajai dailei atstovauja net keturi geriausi medžio meistrai – dievdirbiai, kryždirbiai – Raimundas Blažaitis, Kazimieras Martinaitis, Zenonas Skinkys ir Adolfas Teresius. Visi jie respublikinių konkursinių liaudies meno parodų „Aukso vainikas“ , laureatai, puikiai žinomi dėl savo unikalių darbų ir kiekvienas savaip prakalbinę medį – išdrožę pietą ar šv. Kazimierą, šv. Jurgį ar Nukryžiuotąjį, Rūpintojėlį ar angelus, ar visą paukštelių giesmininkų pulką užtupdę tartum ant Pasaulio medžio šakų. Ir pavieniai šventieji, ir kompozicijos byloja apie medžiagos pajautimą, dievdirbystės tradicijų tąsą tautodailėje ir naujus kūrybinius ieškojimus.

Tapytojų Reginos Juodžbalienės, Rasos Truikienės ir Dalios Žalimienės spalvinguose peizažuose, figūrinėse kompozicijose vaizduojamas ir kasdienis gyvenimas, ir šventės, justi žmogaus ir gamtos ryšys, o pro žydinčius sodus vingiuojantis kelias tarsi sujungia praeitį su dabartimi. Viskas taip artima ir nuoširdu.

Iš Aukštaitijos kilusios, Kaune gyvenančios Onos Pusvaškytės grafikos darbuose išlaikomos senųjų medžio raižinių tradicijos. Dominuoja šventųjų figūros, vienos apipintos gražiausių gilią simbolinę prasmę turinčių augalų ornamentais, aplink kitas, tęsiant liaudiškąją tradiciją, fonas užpildytas smulkiais brūkšneliais.

Margučiai – gyvybės, gamtos pabudimo simbolis. Kiaušiniui nuo seno priskiriama magiška galia – dar XIX a. pab. bent vieną dėdavo po slenksčiu išgindami pirmą kartą gyvulius iš tvarto ar užardavo pirmoje vagoje. Suvalkijoje Velykoms margučių ir prisimargindavo vašku, ir prisiskutinėdavo. Vašku ir virtus, ir žalius kiaušinius išrašydavo įvairiausiais geometriniais ir stilizuotais augalų raštais o tada merkdavo į dažus. Tokių kiaušinių raštų būdavo ir kelių spalvų. Skutinėdavo jau nudažytus viena spalva kiaušinius. Adata, skustuvu, stiklo šukele ar peiliuku būdavo išraižomi smulkiausi piešiniai. Vis kitaip komponuodamos taškelius, brūkšnelius, vingelius, lankelius margintojos Dalia Bazarienė, Eglė Bazaraitė, Vilma Puidokaitė-Garličionok, Liuda Liaudanskaitė, Neringa Plentienė dailiai išrašė ir išraižė margučius įvairiausiais saulučių, žalčiukų, gyvatukių, žvaigždučių, rombelių, kryželių raštais, manytina, kažkada turėjusiais ir simbolinę reikšmę.

Seniau nė viena moteris neapsieidavo be prieverpstės, o gražiausia stubos puošmena būdavo į dailią rankšluostinę įkabintas rankšluostis. Keičiantis laikams, darbams ir papročiams, daiktai prarado savo pirminę paskirtį, bet išliko kaip meno kūriniai. Tokios ir Edmundo Akulausko ažūrinės prieverpstės, išdabintos smulkiausiais raštais ir įvairiausiais gėlių žiedais.

Gausiausia parodoje tekstilės dirbinių grupė. Juostos, seniau labai plačiai naudotos ir drabužiams susijuosti, ir kaip dovaną įteikti, nepraranda savo reikšmės ir šiais laikais. Suvalkijoje dominuoja rinktinės.

Šio krašto juostos išsiskiria raštų komponavimu – dažnai viduryje matomas vienoks raštas, o pakraščiai užausti skirtingu smulkesniu kitos spalvos raštu, kaip antai ožkanagučiais, rombeliais, įstrižais brūkšneliais. Dar vienas skiriamasis bruožas – dėl gražumo kutuose įausti įvairiaspalviai skudurėliai rinktinių ir vytinių juostų priaudė tautodailininkės Jūratė Bytautė, Jūratė Mieldažienė, Danutė Naujokaitienė, Rita Ratkevičiūtė-Budrevičienė, Regina Stiklalienė. Rinktinių juostų audimu ir siuvimu vienintelė Lietuvoje užsiima Aurelija Gražina Rukšaitė. Jau daug metų savo darbais džiuginanti Aldona Valkauskienė šiai parodai išaudė keturias lovatieses.

Ko gero, vieni įspūdingiausių savo raštais bei spalviniais deriniais audinių yra suvalkietiškos prijuostės. Ir pavieniui audžiančios, ir į grupeles susibūrusios suvalkietiškų kostiumų audėjos Janina Blažukienė, Gražina Galeckienė, Eglė Grigaitienė, Margarita Kutkienė, Edita Šūmakarienė, Asta Vandytė aukštai užkėlė kokybės, grožio ir kostiumo tradicinio spalvingumo pajautimo kartelę. Preciziškai išausti išilgadryžiai sijonai, visomis vaivorykštės spalvomis švytinčios lelijų žiedais iškaišytos prijuostės, baltu kiauraraščiu ar raudonai siuvinėti marškiniai – tai vis ypatingieji suvalkietiško tautinio kostiumo akcentai. Naujoviškais, netradiciniais raštais megztos Danutės Katkuvienės riešinės puikiai atitinka šiuolaikinius poreikius. Dalia Arminienė, siūdama suvenyrines visų Lietuvos regionų tautiniais kostiumais aprengtas lėles, tęsia nuo XX a. 3-4 dešimtmečių Lietuvoje gyvuojančią tradiciją.

Sūduvos krašto tautodailininkai šioje parodoje pristato savo geriausius darbus, kuriuose atsispindi ir puoselėjamos senosios tradicijos, ir nauji kūrybiniai ieškojimai. Visų šių kūrinių nuoširdumas teikia begalinį džiaugsmą žiūrovams.

Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

Parodos laikas: 2022 m. gegužės mėn. 26 d. – birželio mėn. 11 d.

Antano Tamošaičio vaikystės atsiminimai apie Sūduvos kraštą:

„Vaikystėje augau Sūduvijos lygumų sodietiškoje aplinkoje. Tėvai buvo pasiturintys vienasėdžiai ūkininkai. Jie prisilaikė senoviškų papročių. Mano tėvų triobesiai buvo dar senelio statyti, gulsčių rąstų, šiaudais dengti, stogų galuose žirgeliai. Didelė erdvi klėtis su prieklėčiu, kurį rėmė keletas savitai profiliuotų kolonėlių. Vienos masyvios , mozaikinių lentelių durys vedė į merginų miegamąjį, o kitos – į grūdų aruodus, abejos kalvio darbo meniškais apkaustymais. Klėties langelis pjaustytomis – raštuotomis lentelėmis aprėmintas. Gryčia – troba dviem galais – viename šeimai gyventi, kitame svečių kambariai. Iš priekio didelės stambios išlaukinės lentų mozaikinės durys vedė į priemenę, o iš jos į gyvenamo namo vidų, svečių kambarius, o iš namo užpakalio į virtuvę. Namas, kaip ir kitų sodžiaus gyventojų, su langinėmis ir tulpelės formos išpjaustymu, be to, langinės melsvai dažytos…

Žiemos ir rudens ilgais vakarais motina ir seserys verpė linus arba vilnas. Vyrai tašė, skaptavo ir drožinėjo šliures, medpadžius, vijo pančius arba virves, bei gamino vadžias, kamanas. Piemenys vydavo botagus, pindavo krepšius, o mergiotės ausdavo juosteles. Žiemai baigiantis gryčioje buvo pastatomi mestuvai metmenims apmesti, o vaikai laukdavo, pabaigus apmesti, kad galėtų mestuvuose pasisukti. Už tą malonumą turėdavo padėti padavinėti siūlus veriant į nytis. Bemaž nuo pusiau žiemos iki daržų laikotarpio diena iš dienos dundėdavo staklės. Visi naminiai darbo drabužiai, išeiginė apranga, patalynė ir gryčios papuošimui staltiesės bei rankšluosčiai buvo namie audžiami. Senelės pasakojimu, apie XIX a. pusę išeiginiai drabužiai buvo spalvotai pakaišomi.“