Paroda veikia nuo gegužės 27d. iki birželio 12 d.
Dalyvauja 41 autorius iš visos Lietuvos
Eksponuojamas XIX a. 17 juostų kilimas iš Antano Tamošaičio kolekcijos,
paskolintas iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus.
Įgytas iš Danutės Smilgevičienės, tai jos motinos Petronienės palikimas, jai iš juostų kilimą susiuvo jos mokinės Kaune (veikiančioj bažnytinių drabužių dirbtuvėj)
JUOSTOS
Juostos lietuvių tekstilėje užima ypatingą padėtį, teikia daug informacijos apie lietuvių grožio pajautimą, tradicijas, papročius. Jų paskirtis – daugiafunkcinė. Juosta lietuvį lydėjo nuo pat užgimimo per visą gyvenimą: juostomis surišdavo suvystytus kūdikius, ant juostų pakabindavo lopšį. Jas naudojo drabužiams sujuosti, moterys pasirišdavo prijuostes, kojines, pamaryje dirbant darbus susirišdavo sijonus ties keliais, kad vėjas jų neplaikstytų. Vyrai pasirišdavo batų aulus, nevengdavo juostomis ir kepures pasidabinti. Juostas naudodavo įvairioms buities reikmėms, kaip antai, aprišdavo drobe uždengtus nešamo į laukus maisto lauknešėlius ar gėrimo ąsočius, pamelžtą pieną, eidami uogauti ar grybauti pasirišdavo krepšelį. Dieveniškių apylinkėse, eidami sėti linų, sėtuvę apdengdavo skariniu ir aprišdavo juostele, kad piktžolės neaugtų. Ypač plačiai juostos buvo naudojamos vestuvių apeigose. Jaunamartė, važiuodama į vyro namus, juostomis aprišdavo pakelės kryžius ir didžiuosius medžius. Nuvykusi į vyro namus, dėdavo po juostą ant duonkepės krosnies, slenksčio, šulinio rentinio ar svirties, kad vanduo švarus būtų ir šulinys neišsektų, surišdavo pirmąjį supjautų javų pėdą, dzūkės kabino pirkios gerajame kampe. Per vestuves juostomis apdovanodavo visus vestuvininkus, neišskirdavo ir vaikų, o šie už dovanas pasižadėdavo stropiai ganyti marčios karves. Juostas gaudavo dovanų varduvininkai, kalėdojantys ar jaunavedžius tuokiantys kunigai, jas įduodavo atsidėkodami už darbus ar paslaugas. Juostomis nuleisdavo karstą į kapo duobę, palydėję mirusįjį paskutinėn kelionėn.
Toks ilgas juostos gyvenimas nenutrūko ir XX a., tik vis mažiau jų buvo benaudojama tiesioginei paskirčiai. Dalis tradicinių papročių atgimė naujai. Juostomis apdovanojami jubiliatai, garbingi svečiai, prisimenamos jos ir dabartinėse vestuvių apeigose. Todėl nenuostabu, kad šiais laikais lietuviams juosta tampa ne tik gražių švenčių atmena, bet lyg tiltu, kuris sieja praeitį su dabartimi, vieną kartą su kita karta. Tuos tiltus tiesia šiuolaikiniai Lietuvos tautodailininkai, kuriems juostų audimas yra širdžiai atgaivos teikiantis užsiėmimas, leidžiantis prisiliesti prie giliausių liaudies kūrybos klodų. Daugelio jų darbai, puoselėjant senuosius kaimo amatus, šimtametes krašto tradicijas – tą etnokultūrinį paveldą, kuriuo gyva tauta – ne kartą buvo įvertinti liaudies meno žinovų, etnografų.
Vilniaus etninės kultūros centras ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija į gražią parodą subūrė net 42 tautodailininkus iš visos Lietuvos. Tai tęstinio projekto „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje“ paroda, jau, galima sakyti, tradiciškai vykstanti Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“. Tarpukariu Lietuvoje ir vėlesniais metais, jau išvykę iš Lietuvos, Antanas ir Anastazija Tamošaičiai rinko, tyrinėjo ir populiarino tautodailę, organizavo dailiųjų amatų kursus, kuriuose buvo mokoma ir juostų audimo. 1988 m. Toronte, Kanadoje, išleido labai informatyvią lietuviškoms juostoms skirtą knygą. Gražiąją surinktų juostų kolekciją, ir juostų kilimą, grįžęs į Lietuvą A. Tamošaitis padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui. Muziejus maloniai sutiko paskolinti juostų kilimą šiai parodai. Jis susiūtas iš 17 rinktinių juostų. Kraštuose – įvairių spalvų vilnoniai kuteliai. Tokius kilimus ir kilimėlius susiūdavo iš nebenaudojamų tiesioginei paskirčiai juostų. Jais puošė interjerą ar naudojo kitoms paskirtims (pvz., kaip gūneles ir pan.). Iš bažnyčiai padovanotų juostų parapijos moterys susiūdavo didelius kilimus, kuriuos tiesė per atlaidus prie altoriaus, o per vestuves ant jų statydavo jaunavedžius.
Juostas lietuviai naudojo nuo seno ir audė įvairiais būdais, tačiau ne visi jie buvo vienodai paplitę ir lygiai reikšmingi. Kiekviename etnografiniame regione juostos skyrėsi mėgstamais spalvų deriniais, technika, raštais.
Pintos juostos labiausiai paplitę Aukštaitijoje, būta tokių ir dalyje Žemaitijos. Pynė iš naminių vilnų ar pirktinių skaistgijų dvinytai ar miliškai. Rombų rašto juostas vadino „kryžinėmis“, eglute pintas – „eglinėmis“. Būta dar išilgai dryžuotų. Dažniausiai vienoje juostoje derinamos trys-keturios spalvos. Mėgstamas spalvų derinys – raudona, žalia, violetinė, geltona. Neretai juostose naudota rožinė, rasalinė, mėlyna, gelsvai rusva spalvos, o kontrastą suteikia siauri juodi ir balti dryželiai.
Daugiausia Lietuvoje austa rinktinių juostų, žavinčių ne tik amžių bėgyje ištobulintais ornamentais, kurių simboliką galima skaityti tarsi knygą, bet ir spalvine kompozicija. Labiausiai jos paplitę Dzūkijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje, mažiau būta Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Kaip ir kituose audiniuose, jose ryškūs regioniniai skirtumai. Dzūkijoje neretai juostos plotas spalviniai dalinamas į 3 eiles, kai viduryje raštas vienokios spalvos, o šonuose – kitokios. Rytinėje Dzūkijoje rinktinės juostos siaurutės, raštai nesudėtingi ir neįmantrūs. Alytaus, Lazdijų rajonuose ryšėtos platesnės juostos. Suvalkietiškų juostų ypatybė – skirtinga spalva ir skirtingu raštu nei vidurys užausti juostų pakraščiai, dar vienas skiriamasis bruožas – kutuose įausti įvairiaspalviai skudurėliai. Aukštaičių rinktinės juostelės siauros, kuklios, bet būta ir daugiaraščių. Daugiaraščių „šimtaraštėmis“ vadinamų rinktinių juostų daugiausia Mažojoje Lietuvoje, jų būta siaurų ir plačių. Lietuvininkių siaurų juostelių dugnas, skirtingai nei didžiojoje Lietuvos dalyje, dažniau ne baltas, o tamsus. Juostelėse ritmiškai ar atsitiktine tvarka kartojasi keli, keliolika ar net keliasdešimt skirtingų ornamentų. XIX a. pab. ir XX a. pr. lietuvininkės ypač mėgo dovanoti juosteles su tekstais. Jose greta dainų posmelių, mergaitiškų pasvajojimų ar jausmų išraiškų galima rasti įaustų datų, vietovių pavadinimų ir audėjų vardų.
Vytinių juostų fragmentų randama senuosiuose palaidojimuose, o vijimui naudotos lentelės su skylutėmis kampuose laikomos vienais seniausių audimo įrankių. XIX a. – XX a. pr. daugiausia Rytų Aukštaitijoje austų vytinių juostų raštai nesudėtingi, o grožio suteikia įmantrūs pakopomis sukabinti kutai ir bumbulai.
Metmenų ripsu austų, dar vadinamų beraštėmis, juostų šiek tiek daugiau būta Žemaitijoje. joms žavesio suteikia smulkių slankstelių ritmas. Kaišytines juostas ryšėjo moterys nedidelėje Dzūkijos dalyje. Suvalkijoje ir dalyje Dzūkijos būta diminių juostų. Juostas kartais nėrė vąšeliu, mezgė virbalais, pasitaikė pavienių siuvinėtų. Dar įvairiais būdais pindavo virvutes, kaseles, apipindavo siūlų pluoštus, bet tokių juostelių pasitaikė retai.
Šioje parodoje pristatytas gražiausias šiuolaikinių auksarankių audėjų kraitis – pintos, rinktinės, vytinės, kaišytinės juostos. Kad pradžiugintų akį ir suvirpintų širdį…
Dalia Bernotaitė-Beliauskienė
