Kapsės merginos šventadieninių drabužių pristatymas

posted in: Naujienos | 0

Dr. Miglė Lebednykaitė

Besibaigiant paskutiniam auksinio rudens mėnesiui, 2014 m. lapkričio 27 d. Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“ pakvietė į jaukų ir šiltą vakarą, skirtą suvalkiečių šventadienių drabužių pristatymui. Renginys pritraukė gausų būrį svečių, besidominčių lietuvių tautinio kostiumo istorija, tarp kurių buvo ir muziejininkų, Vilniaus dailės akademijos studentų, dailėtyrininkų, etnologų ir kt. Šventinio vakaro pradžioje A. ir A. Tamošaičių galerijos „Židinys“ vedėja Laimutė Lukoševičienė trumpai pristatė tęstinį projektą „Kapsų regiono moters tautinių drabužių rekonstrukcija“, kurį 2014 m. bėgyje įgyvendino kartu su viešąja įstaiga „Kultūros paveldo akademija“. Pasak projekto vadovės L. Lukoševičienės, XIX a. antrosios pusės pilnas kapsės moters kostiumas buvo atkurtas remiantis A. Tamošaičio XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje surinktais autentiškais drabužiais iš Suvalkijos etnografinio regiono kaimų. Kol buvo vykdomas projektas, A. ir A. Tamošaičių galerijoje nuolat vyko šių drabužių atkūrimo proceso demonstracijos (audinių metimas, rietimas, suvėrimas, audimas, siuvinėjimas ir siuvimas). Projektą vykdė A. ir A. Tamošaičių galerijos „Židinys“ metodininkė, dailininkė tekstilininkė Ramutė Raciūtė, taip pat viešosios įstaigos „Kultūros paveldo akademija“ direktorius, archeologas Ramūnas Šmigelskas ir pastarosios įstaigos programų koordinatorė, archeologė Agnė Žilinskaitė. Projektą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba prie LR Kultūros ministerijos.

Vakaro metu buvo skaitomos dvi paskaitos. Menotyros mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė pristatė pranešimą „Lietuvių liaudies juostos: paveldas ir interpretacijos“. Lietuvos dailės muziejaus tekstilės saugotoja ir tyrinėtoja Dalia Bernotaitė-Beliauskienė plačiau supažindino su suvalkiečių moterų drabužiais ir jų puošybos būdais XIX a.–XX a. pradžioje.

Antrojoje vakaro dalyje susirinkę klausytojai turėjo progą pasigrožėti nepaprasto grožio atkurtu kapsės merginos šventadieniu kostiumu, kuri pademonstravo archeologė A. Žilinskaitė. Itin meniškas kostiumas patraukė akį savo raštų ir spalvų įvairove. Baltų medvilninių marškinių apykaklė, rankogaliai ir krūtinės antsiuvai labai dailiai išsiuvinėti baltais siūlais kiauraraščiu ir pildymu augaliniais ornamentais; marškiniai išsiskiria ypač plačiomis rankovėmis, kurios ties perpetėmis ir prie rankogalių smulkiai klostytos stačiomis klostelėmis. XIX a. antrojoje pusėje kapsių dėvėtos liemenės buvo gana ilgos, įliemenuotos, į apačią platėjančiais skvernais. Sijonas – išilgai dryžuotas, pasiūtas rankomis iš penkių tiesių palų, prie juosmens užpakalyje gausiai rauktas. Didžiausia kostiumo puošmena – languota prijuostė. Jos dugnas sulanguotas grupėmis ruoželių, tarp kurių iškaišytos raudonos, geltonos, žydros ir žalios spalvos saulutės; skersai prijuostės įausti fabrikinės vilnos ir metalizuoto siūlo ruoželiai, austi keturnyčiais dimais smulkių langučių raštu. Virš prijuostės sujuosta siaura rinktinė juosta; galuose – metmenų kutai, papildyti įaustais įvairiaspalviais fabrikinės vilnos pluošteliais. Kostiumo ansamblį užbaigia kapsės merginos galvą puošiantis aukso spalvos platus galionas, austas iš metalizuotų siūlų stilizuotos augalijos raštu, prie kurio prisegti platūs raštuoti šilko kaspinai, besileidžiantys nugara žemyn.

Nepastebimai greitai prabėgo šventinis renginys, palikęs neišdildomų įspūdžių. Širdyje išliko jausmas, kad privalome branginti ir saugoti tai, ką turime savito, didžiuotis lietuvių liaudies paveldu, o esant galimybei iškilmingas šventes paminėti pasipuošus tautiniu kostiumu.

Tiksli kapsės moters kostiumo kopija laikinai pakeis nuolatinėje galerijos ekspozicijoje esančius autentiškus XIX a. drabužius, kuriems būtina atlikti restauravimo darbus ir apsaugoti nuo neigiamo aplinkos poveikio (ypatingai šviesos, dulkių ir pan.). Remiantis specialistų – aukščiausios kategorijos restauratorių nuomone, audinius eksponuoti rekomenduojama ne ilgiau nei 6 mėnesius kas kelerius metus. Todėl senųjų drabužių atkūrimas ir kostiumo sukomplektavimas leidžia pristatyti visuomenei tikslias drabužių kopijas bei papildo galerijos rinkinį tinkamu eksponuoti pilnu kostiumu. A. ir A. Tamošaičių galerijos pirmajame aukšte lankytojai gali pamatyti jau atkurtus vidurio Žemaitijos, rytų Aukštaitijos bei Mažosios Lietuvos moterų šventadienius kostiumus. Šių kostiumų atkūrimui dalį lėšų skyrė Lietuvių Tautodailės institutas išeivijoje. Tęsiant šį projektą planuojama atkurti dzūkės moters tautinį kostiumą, kartu galerijoje demonstruojant jo gamybos procesą.