Teresė Žulkienė – audėja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Gimė 1937 m. Telšių apskrities Lingėnų kaime, Marcijonos ir Petro Andruškų šeimoje. Nuo pat vaikystės mergaitę supo liaudies menas. Teresė anksti pradėjo talkinti prie mestuvų, mokėjo šukuoti ir suverpti linus, kad siūlas būtų plonas. Ant savo motinos Marcijonos siaurų staklių, baigdama mokyklą, išaudė pirmąją lovatiesę. Motina buvo gera kaimo audėja, turėjo nusiaudusi ne vieną audinio rietimą marškiniams, patalynei (čecholams, dvilinkėms), paklodėms (drobulėms), pagalvių užvalkalams. Pačios gražiausios lovatiesės savo sodriomis spalvomis puošė interjerą. Po pirkios sija, prie lovos, ant karties, kabojo divonai, skarelės (kuskos).
1958 m. Teresė baigė Telšių taikomosios dailės technikumą. Nuo 1960 m. gyvena ir kuria Palangoje. 1958–1990 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate. T. Žulkienės darbai eksponuoti prestižinėse tautodailės parodose Lietuvoje ir užsienyje, ji yra surengusi septynias autorines parodas. Viena iš didžiausių audėjos autorinių parodų – „Šaudyklės dailiai šaudo – siūlo nenutraukia“ – 2012 m. pakvietė į Žemaičių muziejų „Alka“, kur buvo surengta ir graži šventė, skirta T. Žulkienės 75-mečiui. 2007 m. ir 2013 m. tautodailininkė tapo respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ regioninio turo laureate ir buvo pripažinta geriausia audėja Klaipėdos apskrityje. 2014 m. konkursinėje „Aukso vainiko“ parodoje talentinga audėja pelnė antrąją vietą Lietuvos taikomosios dailės kūrėjų kategorijoje. Jos austais žemaičių tautiniais kostiumais, pasižyminčiais sodriais spalvų sąskambiais ir harmoninga drabužių visuma, pasipuošė Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ dalyviai. Audėjos kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai ir Lietuvos muziejai.
Teresė Žulkienė – viena ryškiausių lietuvių audėjų, savo sukurtais audiniais džiuginanti ne tik tautiečius, bet garsinanti Lietuvą ir jos tautodailę užsienyje. T. Žulkienės meninės pasaulėjautos šaknys – Žemaitijos kaimo kultūroje, suteikusioje audėjai nepaprasto atkaklumo, darbštumo ir jautrumo, sužadinusioje įgimtą potraukį austi ir formavusioje jos kūrybinės raiškos individualumą. Įkvėpimo ir ramybės jai suteikia jūra, o atsiveriančios platybės, debesys, laivai, žuvėdros tampa tikra atgaiva akims. Jos kūryba itin įvairiapusė, atskleidžianti tautodailininkės išmonę ir kūrybingumą. Neįmanoma atsigrožėti tradicinių ir naujai sukurtų raštų lovatiesėmis, vienomis spalvingiausių ir dekoratyviausių interjero audinių. Lovatiesės austos skirtingais audimo būdais – keturnyčiais dimais, ataudų ripsu ir metmenų ripsu. Išilgadryžės lovatiesės ypač efektingos, joms būdingas sodrus koloritas: tamsiai raudona, žalia, juoda, bijūno, geltona, violetinė derinamos kontrastingai. Tautodailininkės austų lovatiesių dekoras taip pat pasižymi ramaus fono ir ryškesnių spalvų smulkių geometrinių motyvų kompozicijomis. Raštas ritmiškai kartojasi ir sudaro raiškų grafinį piešinį, suteikiantį audiniui dinamikos, tam tikrų optinių efektų ir kuria erdvės gelmės iliuziją. Subtilia menine forma išsiskiria rankšluosčiai, kuriuose derinti natūralių pilkų ir balintų linų ar medvilnės gijos. Puošnumo jiems teikia plonas audinys ir dekoratyvinės detalės – itin dailiai vąšeliu nerti ažūriniai nėriniai, pagyvinantys lygią krašto liniją.
Juostos išaustos įvairiomis technikomis – pintos (rombelių raštu), rinktinės, kaišytinės. Rinktinėse juostose atpažįstami žirgelių, žalčiukų, eglutės, kryžiuko, grėbliukinio kryžiaus, rombo raštai. Juostose savo nuožiūra vieni motyvai smulkinti arba stambinti, papildyti pačios autorės sukurtais ornamentais. Gražios T. Žulkienės austos skarelės, išsiskiriančios iš audinių languotais, raudonai baltais raštais. Šią svarbią žemaičių moterų tautinio kostiumo detalę būdinga virš kaktos surišti mazgu ir palikti grakščiai atsikišusius kampelius. Skarelės žaismingumas išryškėja pakraščių puošyboje, jie apsiūti spalvotais vilnoniais kuteliais, kurie tarsi įrėmina, papildo ir paryškina audinio spalvų ornamentą. Dekoratyviniai kilimėliai ir pagalvėlės, austos kilpine (pešiotine) technika, traukia akį savo kompozicijos elementais: stilizuotais augalijos ir paukščių motyvais, išdėstytais simetriškai vieni prieš kitus veidrodinio vaizdo principu. Pagalvėlės įdomios savo medžiagiškumu, paviršiaus faktūra, audinio fono ir įvairiaspalvių, tankiai išpešiotų kilpelėmis, smulkių ir stambių motyvų sąskambiu, ritmo pajautimu.
Teresę Žulkienę visuomet palaiko vyras – tautodailininkas skulptorius, medžio drožėjas Albertas Žulkus. T. ir A. Žulkų kūriniai brangūs ne tik palangiškiams, susidomėjimo jie sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Kuboje ir kitose šalyse. Daug T. Žulkienės kūrinių kaip reprezentaciniai suvenyrai iškeliavo į užsienio šalis, šimtai tautinių juostų pasklido po pasaulio lietuvių namus. Palangos miestas tautodailininkei yra užsakęs ne vieną proginę, vardinę jubiliejinę juostą pagerbti įžymiems žmonėms. Teresės austa juosta buvo apjuostas grafų Tiškevičių palikuonis Alfredas Marija Tiškevičius (1913–2008), kuriam 1997 m. suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Audėjos kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai bei Lietuvos muziejai (Lietuvos dailės muziejus, Kretingos muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“).
Tęsdama senąsias lietuvių liaudies tekstilės tradicijas, gerai išmanydama audinių atlikimo technikų įvairovę ir regioninius jų skirtumus, Teresė Žulkienė savo kūryboje kuria originalius spalvų derinius, šiuolaikiškai stilizuoja ir interpretuoja tradicinius raštus. Tautodailininkės kūriniai žavi plastinės kalbos vitališkumu, raiškos nuoširdumu, juose atspindindi savitas kūrėjos pasaulio suvokimas.
Dr. Miglė Lebednykaitė