2010 m. paroda A. Tamošaitienės šimtosioms gimimo metinėms

posted in: Naujienos | 1 088

ŠIRDIMI Į LIETUVĄ: PAGERBTAS ANASTAZIJOS TAMOŠAITIENĖS ATMINIMAS 

01Spalio 5 d. Tamošaičių galerijoje „Židinys“ Vilniuje (Dominikonų 15/1) buvo paminėtas dailininkės ir liaudies meno puoselėtojos Anastazijos Mažeikaitės-Tamošaitienės (1910–1991) gimimo šimtmetis. Dailininkės vardas asocijuojasi su pirmaisiais lietuvių tekstilės žingsniais – tarpukario Lietuvoje Antanas ir Anastazija Tamošaičiai ne tik audė kilimus, bet ir aktyviai dirbo tautodailės gaivinimo darbą. Tamošaitienės plunksnai priskiriamos iki šiol vertės nepraradusios metodinės knygos „Mezgimas“ (1935), „Namie austi drabužiai“ (1937), „Mergaičių darbeliai“(1937), „Mūsų rankdarbiai“ (1939).

Dailininkės sukurti tautiniai drabužiai garsino Lietuvą pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939) bei Pirmojoje tarptautinėje amatų parodoje Berlyne (1938). Tautiniais drabužiais pasipuošusi Tamošaitienė Berlyno parodoje sėdo prie staklių ir demonstravo europiečiams, kaip audžia lietuvaitės. Tautodailės puoselėjimo darbas nenutrūko ir išeivijoje. Kiekviena išeivijos lietuvė laikė garbe turėti Tamošaitienės austus tautinius drabužius. Tamošaitienė buvo Lietuvių tautodailės instituto išeivijoje 1977 m. steigėja ir knygų Lithuanian National Costume (1979) bei Lithuanian Sashes (1986) kartu su vyru Tamošaičiu bendraautorė.OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Į A. Tamošaitienės šimtmečio paminėjimo popietę susirinko nemažas būrys jos indėlį į lietuvių tautinę kultūrą vertinančių žmonių. Su dailininkės biografija ir nuveiktais darbais supažindino galerijos vedėja, Tamošaitienės dukterėčia Laimutė Lukoševičienė. Skambėjo Tamošaičių giminaitės iš Palangos. tekstilininkės Liucijos Liutikienės skaitomos ištraukos iš audėjos Bronės Staskonytės eilių, sukurtų Tamošaičiams atminti:

Iš Žemaitijos Vainuto nubėga kelias,
Pavirsdamas punktyrais debesų,
Link tolimo svajingo Montrealio,
Kanados upių, ežerų melsvų.

…Čia „Židinys“ jaukus, čia mokiniai ateina
Išmokt spalvų ir linijų darnos…
O jos gyvenimas toks panašus į dainą,
Kurią žiema ir vasara kartos.
03Laimutė Lukoševičienė perskaitė Kanados Lietuvių tautodailės instituto išeivijoje valdybos pirmininko Lauryno Vismanto sveikinimą „Židinio“ galerijai, švenčiančiai šio instituto sumanytojos ir steigėjos jubiliejų.

Viešnia iš Sietlo, Tamošaitienės dukterėčia Jūratė Mažeikaitė-Harison perskaitė A. Tamošaitienės sesers tautodailininkės Aldonos Mažeikaitės-Veselkienės ir krikštasūnio Lino Veselkos sveikinimą iš Kanados. Tamošaitienės pristatymu visuomenei džiaugėsi Vilniaus dailės akademijos prorektorius Arvydas Šaltenis ir Tekstilės katedros vedėja Eglė Ganda Bogdanienė.

04Susirinkusieji susidomėję klausėsi proginių skaitymų apie dailininkės veiklą ir kūrybą. Iš jų ryškėjo tylios, bet atkakliai tikslo siekiančios žemaitės portretas, daug prisidėjusios prie tautodailės išsaugojimo. Darbšti menininkė nesiveržė į viešumą, dirbo tyliai, bet kryptingai. Profesorė Vida Kulikauskienė aptarė Tamošaitienės indėlį kuriant lietuviškus tautinius drabužius. Vilniaus dailės akademijos doktorantė Miglė Lebednykaitė pristatė Tamošaičių galerijos tautodailės rinkinį ir dailininkų tautiškumo sampratą. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė nušvietė Tamošaitienės kūrybos kelią nuo audimo kursų vedėjos, tautodailės propaguotojos iki savitos menininkės, palikusios daugybę gobelenų, tapybos ir grafikos darbų.

Vakaras praėjo šiltai ir nuoširdžiai. Galerijos svečius linksmino Vilniaus mokytojų namų žemaičių etnografinis ansamblis „Tyklė“. „Židinio“ darbuotoja, tekstilininkė Ramutė Raciūtė pristatė net pusę metų vykdytą jos vadovaujamą projektą Tamošaitienei pagerbti – pagal autentiškus, A. ir A. Tamošaičių ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje surinktus ir išsaugotus XIX a. drabužių pavyzdžius grupės audėjų ir siuvinėtojų sukurtą Mažosios Lietuvos moters tautinių drabužių komplektą. Audėja Regina Petravičienė išaudė prijuostę, Daiva Šopienė – sijono ir liemenės audinius. Drobulę siuvinėjo alantietė Janina Čekelienė, baltą skarelę – kaunietė Raisa Valdejevaitė, marškinius ir nosinaitę – vilnietė Regina Cicėnienė, o drabužių komplektą pasiuvo Alina Žemienė. Visą darbą koordinavo ir senus raštus, pasitardama su muziejininkėmis Dalia Bernotaite, Danute Alekniene parinko ir perpiešė pati projekto vadovė R. Raciūtė, prisipažinusi, kad galerijos planuose – visų etninių Lietuvos regionų drabužių kopijų sukūrimas.

05Tekstilininkė Jolanta Tubutytė pademonstravo savo jaunamartės apdarą – Tamošaičių galerijoje „Židinys“ išaustus lietuvininkės tautinius drabužius, kuriais ji vilkėjo per savo vestuves. Gal tekstilininkės pavyzdys įkvėps ir daugiau jaunuolių mainyti aukso žiedus vilkint tautiniais drabužiais? Šiais metais „Židinio“ galerija pasipildė sesers gimimo šimtmečiui A. Mažeikaitės-Veselkienės padovanotais dviem tautinių drabužių komplektais – jos pačios 1991 m. išaustais Mažosios Lietuvos moters drabužiais ir Tamošaitienės 1987 m. išaustu dzūkės tautinių drabužių komplektu.

Buvo galima apžiūrėti jubiliejinę Tamošaitienės kūrinių parodą, kurioje iškabinti gobelenai, tapybos ir grafikos darbai, liaudiškos stilistikos audiniai ir juostos. Išeivijoje menininkė neapsiribojo tik tautinių drabužių kūryba, ji tapė, kūrė grafiką.

Dailės pradmenis būsimoji menininkė įgijo privačioje Moterų dailės darbų mokykloje Kaune, amato žinias tobulino Švedijoje ir Austrijoje. Nuo 1935 m. darbavosi privačioje Tamošaičių kilimų dirbtuvėje Ąžuolų Būdoje, o 1936 m. atidarė savo audimo kursus Kaune. Sunku rasti Lietuvos vietovę, kurios Tamošaitienė nebūtų aplankiusi mokydama lietuvaites austi ir rankdarbių meno. Kaip patyrusi specialistė 1939–1940 m. ji vadovavo „Marginių“ kooperatyvo Vilniaus skyriui, 1940–1942 m. dirbo Kauno taikomosios dailės instituto Audimo skyriaus instruktore, o 1946–1948 m. – audimo lektore Freiburge Vytauto Kazimiero Jonyno įsteigtoje Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers).

Gyvendama Lietuvoje Tamošaitienė garsėjo kaip naginga audėja, tautinių drabužių kūrėja. Pačios Tamošaitienės žodžiais tariant, jos originali kūryba prasidėjo 1932 m. rengiant liaudies audinių, kilimų ir tekstilės dirbinių projektus kaimų audėjoms. Dailininkė buvo savo vyro Tamošaičio projektuojamų rištinių kilimų bendraautorė, atsakinga už jų techninę dalį. Organizuotos net dvi bendros kilimų parodos Kaune (1937, 1938). Kaip savita dailininkė Tamošaitienė ėmė garsėti pokario laikotarpiu. 1948 m. lietuvių išeivių parodoje Hanau mieste (Vakarų Vokietija) ji eksponavo rištinį kilimą „Lietuvių tautiniai šokiai“ (1946), pelniusį garbės apdovanojimą.

1948 m. Tamošaičiai atvyko į Kanadą, iš pradžių į Montrealį, vėliau įsikūrė netoli Kingstono, prie Šv. Lauryno upės, netoli kurortinės Tūkstančio salų vietovės. Toli nuo miesto triukšmo, gamtos apsuptyje, abu dailininkai intensyviai kūrė. Čia buvo atidaryta audimo ir dailės studija, kurioje darbavosi abu sutuoktiniai, nuo 1977 m. sodyboje telkėsi Lietuvių tautodailės instituto išeivijoje veikla: vasaros metu veikė įvairių sričių tautodailės kursai, sodybos galerijoje buvo organizuojami kursantų ir Tamošaičių kūrinių parodos. Ypatingomis progomis iš skrynių ir stalčių buvo ištraukiami vertingiausi dirbiniai iš gausaus Tamošaičių liaudies meno rinkinio. To paties, kuris dabar saugomas Vilniuje, Tamošaičių galerijoje „Židinys“. Neveltui dailininkai Tamošaičiai buvo tituluojami neoficialiais Lietuvos Respublikos kultūros ambasadoriais Kanadoje.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Tamošaitienė audė gobelenus, juostas ir liaudiško stiliaus audinius tautiniams drabužiams, tapė, kūrė grafiką. Kuo intensyviau eksperimentavo, tuo drąsesni buvo ir menininkės gobelenai. Tamošaitienės talentas išaugo, sušvito naujomis spalvomis. Jos gobelenai patraukė ir užsienio tyrinėtojų dėmesį, buvo įtraukti į Francio Paulo Thomsono leidinį Tapestry. Mirror of History. „Mėgstu giedrių spalvų žaidimą, lengvą teptuko pabraukimą, judesį ir paveikslo nuotaiką, – aiškino kūrybos impulsus laikraštyje „Draugas“ 1974 m. – Paveikslines temas pasirenku iš miniatiūrinės gamtos arba lietuvių liaudies motyvų… Vengiu perdėtos realybės, o žaidžiu tik užuominom. Visus teptuko brūkšnius galiu išreikšti gijomis gobeleno technika.“

Tamošaitienės veiklą ir kūrybą galima apibūdinti kaip nukreiptą „širdimi į Lietuvą“. Savo darbais ji daug prisidėjo prie tautiškumo išsaugojimo išeivijoje ir paliko neišdildomą pėdsaką visos Lietuvos kultūroje.

Lijana Šatavičiūtė