Paroda veikia 2025 09 03 – 09 27
Galerijoje „Židinys“ (Dominikonų g. 15/1) eksponuojami Anastazijos Tamošaitienės kilimai, grafika.
Prieš pasitraukdama iš Lietuvos 1944 m. A. Tamošaitienė buvo spėjusi svariai pasireikšti kultūriniame šalies gyvenime, ji kartu su vyru Antanu Tamošaičiu (1906–2005) prisidėjo prie svarbiausių liaudies meno atgimimo sąjūdžio iniciatyvų: tautodailės gaivinimo ir liaudiško stiliaus dailėje propagavimo, tautinio kostiumo rekonstravimo ir Lietuvos vardo garsinimo pasaulinėse parodose. Dailės pradmenis būsimoji menininkė įgijo privačioje Stasės Gudonytės-Bizokienės Moterų dailės darbų mokykloje Kaune, audimo įgūdžius tobulino Žemės ūkio rūmų audimo kursuose, vėliau ir studijuodama Švedijoje bei Austrijoje. Jos buvo pilna visur. Sunku surasti Lietuvos kampelį, kurio tarpukariu nebūtų aplankiusi A. Tamošaitienė mokydama lietuvaites austi ir rankdarbių meno (į stacionarius kursus Žemės ūkio rūmuose Kaune merginos užsirašydavo treji metai į priekį). A. Tamošaitienė parašė iki šiol vertės nepraradusias metodines knygas „Mezgimas“ (1935), „Namie austi drabužiai“ (1937), „Mergaičių darbeliai“ (1937), „Mūsų rankdarbiai“ (1939). Dailininkės sukurti tautiniai drabužiai reprezentavo Lietuvą pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937), Niujorke (1939) ir Pirmojoje tarptautinėje amatų parodoje Berlyne (1938). Tautiniu kostiumu pasipuošusi A. Tamošaitienė Berlyno parodoje sėdo prie staklių ir demonstravo, kaip audžia lietuvaitės.
Laiko asmeninei kūrybai, be kilimų projektavimo ir audimo, Lietuvoje trūko. O Kanadoje erdvės brandinti ir įgyvendinti kūrybos idėjas atsirado užtektinai. 1950 m. įsikūrus nuosavoje sodyboje greta Kingstono (Ontarijo provincija) A. Tamošaitienė atsidėjo kūrybai. Dailininkė daug pasiekė kaip tekstilininkė. Įgudusi ir darbšti audėja sukūrė šimtus tautinių kostiumų, audė juostas, kilimus ir gobelenus. Beveik visi XX a. antrosios pusės Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių liaudies dainų ir šokių kolektyvai vilkėjo A. Tamošaitienės austais tautiniais drabužiais. Daug išeivijos merginų siekė mokytis audimo pas garsiąją meistrę, dar daugiau jų norėjo turėti jos sukurtus tautinius drabužius. Dailininkės gobelenai buvo įtraukti į Franciso Paulo Thomsono leidinį Tapestry. Mirror of History (1980). Abu Tamošaičiai aktyviai dalyvavo parodose, o nuo 1977 m. pasinėrė į Anastazijos iniciatyva įsteigto Lietuvių tautodailės instituto veiklą. Tamošaičiai Kanadoje toliau populiarino tautodailę, tik dabar jau tarptautiniu mastu. Jie išleido knygas anglų kalba Lithuanian National Costume (Lietuvių tautiniai drabužiai, 1979) ir Lithuanian Sashes (Lietuvių juostos, 1986).
Tamošaitienė Kanadoje nutarė siekti to, apie ką ilgai svajojo, – tapyti. Tam menininkė skyrė daug pastangų, nuolat tobulino meistriškumą, lankė dailės kursus. Drobėse ji improvizavo, tapė laisvai, impulsyviai, jos kūrybą veikė tuo metu Amerikos žemyne populiarus abstraktusis ekspresionizmas – vėlyvojo modernizmo kryptis, propaguojanti spontanišką autoriaus būsenų išsiliejimą. Nors Tamošaičių poros kūryba buvo stilistiškai skirtinga, abu dailininkus vienijo romantinis požiūris į Lietuvos praeitį. Menininkė mėgo vaizduoti rudenėjančius Kanados peizažus ir lietuviškas sodybas. Paliktos tėvynės ilgesį ji reiškė dramatiškais mitų ir legendų siužetais, nostalgiškais tėviškės vaizdais, sėmėsi įkvėpimo iš lietuvių folkloro, istorijos, tautodailės. Jos darbų siužetai buvo atkeliavę iš pasakų ir dainų, o dekoro motyvai – tarsi nužengę nuo lietuvių liaudies tapytų skrynių, drožinių ir kaimo audinių. Kūriniuose atgijo pasakų laumės, miškų deivės ir paprastos kaimo grėbėjėlės. A. Tamošaitienės darbai jaudino išeivijos lietuvius, žadino prisiminimus, buvo tarsi trupinėlis Lietuvos, prie kurios norėjosi prisiliesti.
Dr. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
