2025 m. birželio 19 d. – rugpjūčio 9 d.
Lankymo laikas: III – V 12:00-18:00; VI 12:00-16:00
Parodoje „Reinkarnacija“ menininkė pasitelkia tekstilę visatos polinkiui į cikliškumą apmąstyti. Nesvarbu, ar audėjos šaudyklės judėjimas pirmyn ir atgal, ar pasikartojantis siuvinėtojos audinio varstymas adatos dūriais, ar verpėjos judesiai, skatinantys vilnos siūlą suktis aplink verpimo ratelio ritę – tekstilės patirtys prieštarauja minčiai, kad būtis yra linijinė ir kad yra galutiniai taškai. Daugelyje senųjų mitų pats siūlų verpimas yra žmogaus likimą ir būsenas nusakanti metafora. Paroda, sugretindama šiuolaikinius meno kūrinius su senaisiais tradiciniais audiniais iš Anastazijos ir Antano Tamošaičių kolekcijos atskleidžia, kaip iš pluošto kuriamas menas gali suteikti atgimimo galimybę.
Parodoje pristatomi ir trys ypatingai su Lietuva susieti kūriniai. Pagrindinėje galerijos erdvėje eksponuojamas keturių austų paveikslų ciklas „Vandenyno serija“, paskolintas iš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Audiniais pasąmonė lyginama su nusileidimo į vandenyno gelmes patirtimi. Manoma, kad apie protą žinome tiek pat, kiek apie vandenyno gelmes – tik apie 5 %. Kiekvienas ciklo paveikslas spalvomis ir raštais perteikia skirtingą vandenyno zoną, judama nuo paviršiaus iki gelmių. Kairėje yra „Saulės spindulių zona“, siekianti 200 m gylį ir į kurią prasiskverbia saulės šviesa. Dešiniau – „Sutemų zona“, vandenyne siekianti iki 1000 m gylio, kur dar yra šiek tiek šviesos, bet jos nebepakanka fotosintezei. Dešinėje pusėje viršuje kabančioje „Vidurnakčio zonoje“ parodyta vandenyno zona nuo 1000 iki 4000 m, kurios šviesa jau nebepasiekia. Apačioje yra „Bedugnės zona“ – giliausia vandenyno dalis, siekianti 6000 m. Raštai keičiasi judant nuo Saulės spindulių zonos link Bedugnės. Saulės spindulių zonoje raštas primena efektą, susidarantį žiūrint į vandens paviršių iš gilumos – šviesą ir vaizdą iškraipo vandens paviršiaus bangelės. Tuo tarpu Bedugnės zonoje raštas labiau primena garso vizualizaciją – čia nėra šviesos, tad gyvūnai orientuojasi pasikliaudami garsu. Priklausomai nuo vaizduojamos zonos kūriniuose raštai aktyvuoja skirtingus pojūčius (regą ar lytėjimą). Seriją taip pat įkvėpė Williamo Beebe’o, kuris 1933 m. nusileido į 800 m gylį batisferoje (plieniniame rutulyje, sujungtame su paviršiumi orą tiekiančiu vamzdžiu) tyrinėjimai. Nusileidimo metu W. Beebe aprašė nenusakomą šviesos efektą – ji buvo tarsi mėlyna, bet kartu daugiau nei mėlyna. Buvo kažkas, ko jis niekada nebuvo matęs Žemės paviršiuje. Tas nuostabos, paslapties ir nežinomybės pojūtis, būdingas tiek pasąmonei, tiek vandenyno gelmėms, jei ne sąmoningai, tai pasąmoningai atspindėtas ir šiuose ciklo darbuose.
Toje pačioje salėje ant grindų pristatoma trijų audinių serija, įkvėpta Kazio Varnelio paveikslų. Varnelio motina buvo audėja, tad tikėtina, kad jo geometrinio oparto paveikslams įtakos turėjo tarp audinių praleista vaikystė. Parodoje eksponuojamais audiniais vaizduojama, ką galima sukurti, jei ciklą kartojame dar kartą – Varnelis motinos audinius perkėlė į savo tapybą, o C. Charlton Varnelio paveikslus grąžino į audinius. Kurdama šiuos darbus, autorė audimui atmatuotus metmenis nudažė pereinančiomis spalvomis. Metmenys užmesti taip, kad atskiruose ruožuose spalvų perėjimai eitų priešingomis kryptimis, todėl audinyje susidaro unikalus optinis efektas, kurio neįmanoma išgauti tradiciniais audimo būdais. Metmenims susipynus su pagrindo ir rašto siūlais gauname dinamišką rezultatą – naujos kartos kūrinį, kylantį ir iš tradicinio audimo, ir iš Varnelio kūrybos.
Vidurinėje salėje eksponuojama antklodė, C. Charlton išausta 2024 m. gruodį Dzūkijoje, tradicinėje Kabelių kaimo sodyboje. Menininkė antklodę išaudė naudodama vietinių audėjų raštą bei tradicinį lietuvišką audimo būdą, pasiremdama „Parėdzymų“ projekto vaizdo įrašais. Dalį vilnonių siūlų Charlton susiverpė rankomis savo studijoje Londone, o spalvas išgavo dažydama augalais, surinktais Kabelių apylinkių miškuose. Antklodė, būdama fiziniu objektu, įkūnija efemeriškas idėjas, kurias galima suvokti tik per ilgalaikį ryšį su tradiciniu amatu – greit pralekiantį, tačiau galingą metų laikų kitimą bei audimo, kaimo gyvensenos ir gamtos tarpusavio ryšį. Šį projektą padėjo įgyvendinti Laura Garbštienė „Verpėjų“ menininkų rezidencijoje.
Cecilia Charlton – Londone gyvenanti amerikiečių menininkė, daugiausia kurianti audimo ir siuvinėjimo technikomis. Baigusi tapybos bakalauro studijas Hunter koledže Niujorke (2015 m.) ir tapybos magistro studijas Karališkajame menų koledže Londone (2018 m.), savo kūryboje vietoje dažų ji pradėjo taikyti tekstilės technikas. Feminizmo, žmonijos istorijos, laiko ir transcendencijos temos yra neatsiejama jos rankų darbo kūrinių dalis, o kūrybinės praktikos pagrindas yra tekstilės istorijos tyrinėjimai kūrybiniais, kultūriniais ir socioekonominiais aspektais. Menininkės kūryba, apimanti tekstilės, instaliacijos ir socialinėje erdvėje kuriamo meno formas, virsta pokalbiu, nukrypstančiu tiek į asmeniškumą, tiek į universalumą. Naujausiuose savo kūriniuose C. Charlton apmąsto tradicinių amatų, ekologinių sistemų ir sociopolitinių įvykių sankirtas siekdama geriau suprasti tarpkultūrinius ir aplinkosaugos ryšius.
Charlton kūriniai eksponuoti Jungtinėje Karalystėje bei tarptautinėje meno scenoje. Keletas pastarųjų metų parodų: Pattern Cutters, Ragged School muziejus, Londonas, JK (2025); Colours Uncovered, Harewood rūmai, Lidsas, JK (2024); Memory Garden, Garden Museum, Londonas, JK, (2023, personalinė); Syzygy, Candida Stevens galerija, Čičesteris, JK, (2023, personalinė); Mammoth Loop, SPACE, Ilfordas, JK, (2021, personalinė); Parade, kuratorius Kris Day, Broadway galerija, JK (2019); SURGE: The Eastwing Biennial, Courtauld institutas, Londonas (2018); Rogue Objects, kuratorius space-ship platforma, Londono universiteto koledžas, Londonas (2018).
Tarp gautų stipendijų ir įvertinimų – „Arts Council England“ projektų stipendija (2024), Lietuvos kultūros tarybos mobilumo stipendija (2025), „Brookfield Properties“ amatų apdovanojimas (finalininkė, 2022), „Jerwood Makers Open“ apdovanojimas (2021), „Fulbright UK“ stipendija (finalininkė, 2015) ir Ellen Battel Stockel stipendija, kaip Jeilio universiteto Norfolko rezidencijos dalis (2014).
In the exhibition ‘Reinkarnacija’, Charlton uses the processes of textiles to contemplate the universe’s tendency towards cyclicality. Whether it is the pass of the weaver’s shuttle back and forth, or the repeated pushing of the needle through the mesh of the canvas by the embroiderer, or the spinner teasing wool to encourage it to twist round the spinning wheel’s bobbin, the experience of textiles confronts the idea of linear existence, or the possibility of terminal points. In many ancient myths it is the spinning of thread that is used to metaphorically represent questions of fate, and the human condition. By pairing contemporary artworks with historical woven textiles from the collection of Anastazija and Antanas Tamošaitis, the exhibition sheds light on the potential for rebirth within the fiber arts.
Included in this exhibition are three artworks of special importance to Lithuania.
In the main gallery space is the series of 4 woven paintings titled ‘Ocean Series’, on loan from the National Museum of Lithuania collection. This series of works uses weaving to compare the subconscious mind with the experience of descent into the deep ocean. It is theorized that we understand as much about the mind as the deep ocean – only 5%. Each panel in the series uses color and pattern to evoke a different zone of the ocean, moving from the surface to its deepest parts. On the left is Sunlight Zone, which extends to 200 m and is where sunlight can penetrate. To its right is Twilight Zone, an oceanic zone extending to 1000 m where there is some sunlight but not enough to support photosynthesis. Midnight Zone hangs on the far right at the top and represents the oceanic zone from 1000-4000 m where no sunlight reaches. On the far right at the bottom is the Abyssal Zone, which at 6000 m is the deepest part of the ocean. As you move from the Sunlight Zone to the Abyssal, the character of the pattern changes. The pattern in the Sunlight Zone evokes the physical effect of looking up at the surface from underneath as light and vision are distorted by the rippled surface of the water. In the Abyssal Zone, the pattern functions more like a visualization of sound. In the Abyssal Zone animals often move through the water using the sense of sound as there is no light to see. Therefore, in these works, pattern engages different senses (vision or touch) depending on which zone it is referencing. This series was also inspired by the explorations of William Beebe, who in 1933 descended to 800 m in a bathysphere. A bathysphere is a steel ball which has an air tube connected to the surface. During his descent, he wrote of an indescribable effect of light – it appeared blue, but more than blue. It was like nothing he has seen on the Earth’s surface. The sense of wonder, mystery and unknowingness of the subconscious mind and the deep ocean is something that is reflected in these works – subconsciously, if not consciously.
Also in the main gallery space is a series of three floor-based weavings inspired by the paintings of Kazys Varnelis. As the mother of Varnelis was a weaver, then perhaps his geometric op-art paintings were informed by a childhood surrounded by weaving. The weavings in this exhibition imagine what could be created if that cycle was completed one more time – for Varnelis to take his mother’s weavings into painting, then Charlton to take Varnelis’ paintings back into weaving. To create these works Charlton first measured the warp threads for the weavings and then created a gradient along the length of the warp through dyeing. The sections of warp are dyed in gradients moving in opposite directions in the blanket resulting in a unique optical effect that is not conventionally possible with the structure of weaving. When the warp yarns are interwoven with the pattern and plain weave yarns the result is dynamic – representing a new generation of art, a descendant of both the traditional weavers and Varnelis.
In the central room is a blanket woven by Charlton while living in a traditional homestead in the village of Kabelių, Dzūkija region during December 2024. The blanket was woven by the artist using a pattern from local weavers, and according to traditional Lithuanian weaving methods achieved by referring to the Parėdzymai research videos. Many of the wool yarns were hand-spun by Charlton in her London studio, but the colors of the wool were created through dyeing with plants found in the forest outside Kabelių. The physical object of the blanket represents ephemeral ideas that can only be understood through durational engagement with traditional craft: the fleeting yet powerful turning of the seasons, and the intersectionality of weaving, village life and the natural world. This project was facilitated by Laura Garbštienė at Verpėjos artist residency.
Cecilia Charlton is a London-based American artist and researcher working primarily with the processes of weaving and embroidery. After completing her BFA Painting at Hunter College in NYC (2015) and her MA Painting from the Royal College of Art (2018) she began to utilize textile techniques in her work in lieu of paint. Themes of feminism, human history, time and transcendence are inherently part of the hand-made work, and Charlton’s investigation into the history of textiles from creative, cultural, and socio-economic perspectives underpins her studio practice. Spanning the mediums of textiles, installation, and art in the social sphere, the work results in conversation tending towards both the personal and the universal. Recent works meditate on the intersection of traditional craft practices, ecological systems, and sociopolitical events towards a deeper understanding of intercultural and environmental relationships.
Charlton has exhibited in the UK and internationally; her recent exhibitions include: Pattern Cutters, Ragged School Museum, London UK, 2025; Colours Uncovered, Harewood House, Leeds UK, 2024; Memory Garden, Garden Museum, London UK, 2023 (solo); Syzygy, Candida Stevens Gallery, 2023 (solo); Mammoth Loop, SPACE Ilford, 2021 (solo); Parade, curated by Kris Day, Broadway Gallery, UK, 2019; SURGE: The Eastwing Biennial, Courtauld Institute, London, 2018; Rogue Objects, curated by spaceship, University College London, London, 2018. Awards include Arts Council England Project Grant (2024), Lithuanian Cultural Council Mobility Grant (2025), the Brookfield Properties Craft Award (shortlisted, 2022), Jerwood Makers Open Award (2021), Fulbright UK Scholarship (shortlisted, 2015), and the Ellen Battel Stockel Fellowship as part of the Yale University Norfolk Residency (2014).
