Skaistė ir Dainius

Anastazija Tamošaitienė „Skaistė ir Dainius“. 1987 m.

Gobeleno technika, vilna, linas.

Kilimas sukurtas pagal Vilniaus padavimą

LAKŠTUTĖ IR ROŽĖ

Didysis Lietuvos Kunigaikštis Gediminas, pastatęs ant kalno tvirtą pilį ir perkėlęs į Vilnių savo sostinę, Antakalnyje, netoli Neries, paskyrė vietą didžiojo kunigaikščio daržams ir gėlynams. Jų prižiūrėtoju paskyrė ištikimą savo tarną ir žygių bendrininką. Tasai gyvenimo nuskriaustas, rūstus ir nemėgstąs draugystės lietuvis tik du temylėjo šiame pasaulyje – tai kunigaikštį Gediminą ir savo vienturtę dukrelę Skaistutę, kuri po žmonos mirties viena jam paliko. Taigi mylėjo ją kiek galėjo ir saugojo kaip akį.

Laikas bėgo, dukrelė augo. Iš išdykusios mažos juodbruvės mergaitės nepastebimai išaugo puiki, liekna mergina, tamsiais ilgais plaukais, didelėmis juodomis akimis, balta lygia kakta ir švelniu rausvumu, tartum radastos žiedo lapelis, padabintu veideliu.

Kai Skaistutė ketvirtadienio vakarais eidavo į dievaičių šventyklą Antakalnyje pasimelsti ir uždegti jų garbei storą vaškinę žvakę, pralenkę ją žmonės dar atsigręždavo pasigėrėti Pats Didysis Kunigaikštis negalėdavo atsigėrėti Skaistutės gražumu ir ne kartą juokaudamas plekšnodavo tėvui per pečius ir sakydavo:

-Ech, kad aš taip bent trisdešimčia metų būčiau jaunesnis!

Daržininkas jautė, kad artinasi laikas jo dukrelei iš namų išlėkti, ir dairėsi žento pagal savo skonį.

Kunigaikščio dvare buvo jaunas bernelis Dainius, kuris kunigaikščio medžioklės vanagus ir sakalus globojo. Dažnai eidavo ant Neries kranto ir, atsisėdęs po plačiašake liepa, paskendęs giliose svajonėse, gėrėdamasis puikiais  reginiais, dainuodavo. Daina plaukdavo, o jos garsai į širdį prasiskverbdavo. Visi mylėjo Dainių, nes nieko jis neįžeisdavo, nieko nenuskriausdavo, bet kiekvienam maloniai patarnaudavo.

Kartą Dainiaus balsą nugirdo daržininkas. Jis pamėgo Dainių, kviesdavo jį į savo dvarelį, o kai arčiau pažino jo skaisčią ir tyrą sielą, savo žentu nuskyrė. Skaistutės būdas ir grožis sužavėjo jaunikaitį.

Mergaitė mėgo Dainiaus dainas, bet nejautė jose meilės, negirdėjo jo balso virpesių ir nematė kaskart vis didėjančio jo liūdesio. Kartais net imdavo nuobodžiauti su juo draugaudama ir tuomet į mišką bėgdavo. Tėvas krimtosi ir kartais mėgindavo atkreipti mergaitės dėmesį į jaunikaičio meilę, bet jam tai nepavykdavo.

Dainius nustojo vilties, krito į liūdesio bedugnę ir net tarnaudamas ėmė apsileisti. Už tai ne kartą jam tekdavo net iš kunigaikščio rūsčių žodžių išgirsti. Vieną vakarą Dainius, sukalbėjęs maldą meilės dievaitei Mildai, atsisėdo ant stataus Neries kranto ir ėmė dainuoti. Iš jo krūtinės plaukė tokie nepaprasti garsai, kad net vėjas liovėsi pūtęs, medžių lapai šlamėję ir upės bangos judėjusios, o girios paukščiai ir laukų žirgeliai nutilo žolėje, klausėsi Dainiaus. Staiga štai nutilo. Pasigirdo sielvarto šauksmas, ir dainininkas krito į Neries gelmes. Ir daugiau nebepasirodė.

Tą pat naktį ant liepos šakelės, prieš Skaistutės langą, atsitūpė mažas pilkas paukštelis – lakštutė – ir ėmė suokti. Tai deivė Milda pavertė Dainių lakštingala, kurios suokimas pažadino Skaistutę iš gilaus miego. Pakilo mergaitė iš lovos, atidarė langą, ir visa banga stebuklingų garsų įsiveržė į trobą. Keisti, lig šiol nežinomi jausmai perpildė mergaitės sielą. Paukštelio daina varstė mergaitės širdį. Pajuto, kad Dainių myli.  Dainiaus ieškota jo pily, žinyčioj ir visur, kur tik jis mėgdavo būti. Tik senas žvejys ryto metą papasakojo, kad, išgirdęs dainą, priplaukė arčiau, bet dainininkas nutilo ir krito į Nerį.

Nuo to laiko Skaistutė daugiau nesišypsojo, jos lūputės pabalo, veideliai išblyško, o akytės ašaromis per dienas plūdo ir tik nakties ilgesiu tegyveno. Saulutei nusileidus atidarydavo savo langelį. Ant šakelės jau tupėdavo pilkas paukštelis ir savo giesmę giedodavo. Savo numylėtai meilės dainą suokė. Skaistutė kiaurą naktelę klausėsi svajose paskendusi, ašaromis apsiliejusi…

Vieną rytą daržininkas neberado savo Skaistutės jos kambarėly. Langas buvo praviras, o prieš jį po liepa išdygo šimtametės rožės krūmas, bet žiedų ant jo nebuvo. Tai deivė Milda pasigailėjo vargšės mergaitės ir rožių krūmu ją pavertė, bet už nuodėmę ją nubaudė ir įsakė pražydėti tik tada, kai lakštutė giedojus liausis.

Daržininkas papasakojo apie visa kunigaikščiui ir greit po to mirė. Kunigaikštis Gediminas įsakė daržininko namelio vietoj pastatyti šventyklą deivės Mildos garbei  ir pašvęsti gretimą šilą. Šiandien toj vietoj stovi Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.